Apdovanoti diplomu
„Gerbiamieji, dėkoju Jūsų bendruomenei už dalyvavimą nacionaliniame bendruomenių konkurse „Tikime laisve“, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui. Šis konkursas nudžiugino dideliu bendruomenių susidomėjimu. Tai išties reikšminga ir pagrindžia mano įsitikinimą, jog bendruomeniškumas mums, lietuviams, vis dar yra svarbi vertybė.
Jūsų ir kitų bendruomenių bei pilietinės santalkos grupių siekis dalyvauti šiame konkurse yra ypač vertingas, nes įrodo, jog Lietuvos žmonėms netrūksta kasdienio pilietinio solidarumo, tikėjimo ir pasitikėjimo vieni kitais ir savo valstybe.
Sužinojome apie Jus, apie didelius ir reikšmingus Jūsų darbus, kuriuos galima nuveikti tik susitelkus drauge.
Dėkoju, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad turime tiek daug bendruomeniškumo ir vienybės pavyzdžių.
Geros kloties ir ambicinguose planuose, ir kasdieniuose darbuose“, - rašoma „Gimtajam Rokiškiui“ atsiųstoje konkurso „Tikime laive“ globėjo, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus padėkoje už laikraščio vykdomą projektą „Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos“. Diplomais apdovanoti ir šio projekto rėmėjai - rajono savivaldybės administracija bei Rokiškio miškų urėdija.
Privalo būti švarūs
Imtis iniciatyvos vykdyti ilgalaikį gamtosauginį projektą, raginantį saugoti ir puoselėti girias, paskatino praėjusiųjų metų vidurvasarį susiklosčiusi situacija: uždarius rajono seniūnijų sąvartynus, girios tapo priebėga pigiai ir greitai atsikratyti šiukšlėmis. Rajono visuomenė ėmė justi įtampą: „Gimtojo...“ žurnalistų rašiniuose seniūnai nervingai priekaištavo UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ (RPATC) vadovams, neva per anksti pradėjusiems veiklą, apie pokyčius neinformavusiems žmonių, nepamokiusiems jų, kaip gyventi, kai nebebus sąvartynų. „Netikiu, kad kažin kur – Briusely! – kam nors rūpi Pandėlio šiukšlynas. Žmonės bent turėjo, kur sąšlavas išvežti. Mano žemė – pamiškėje: pravažiuojantieji baigia ją šiukšlėmis užpilti“, - bėdojo redakcijai pandėlietė. Panašių skambučių buvo daug. Pavojaus varpais ėmė skambinti ir miškininkai. Tuomet ir nuspręsta: bendromis politikų, miškininkų ir žurnalistų pastangomis puoselėti žmogišką norą matyti savo krašto girias ir pakeles švarias. Rajono miškai privalo būti švarūs! Tokia maža!
Dailininkas Rimvydas Pupelis projektui „Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos“ sukūrė logotipą: skaitytojui labai aišku, kad puslapyje, pažymėtame specialiu ženklu, kalbėsime apie miškus.
Lietuva tokia maža! Tačiau sąvartynams – tarsi kapinaitėms - mūsų šalyje visada užteko vietoms. Žmonėms niekada nerūpėjo jų daroma žala aplinkai. Niekas niekada nesidomėjo, ar, sakysim, Ruzgų kaimo (Juodupės sen.) sąvartynas labai užteršė Šaltojos upelį – Vyžuonos intaką. Nežinojo, ir gerai?
Projekto rengėjai suvokėm: miškus terštume mažiau, jei daugiau apie juos žinotume. Buvo smagu pajusti, jog toks projektas reikalingas. Skaitytojai šiltai vertino žurnalistės Agnės Puteikytės rašinį apie Dusetų girią, kurioje saugoma daugybė kertinių miško buveinių, nepažeistų, nekirstų plynai, todėl saugojančių nykstančią retai aptinkamų grybų, kerpių, samanų, augalų, vabzdžių, paukščių ir žvėrių įvairovę. Dusetų giria – Lietuvos karūna! Ar drįstumėte netoli jos drabstyti šiukšles?
Kai pasirodė žurnalistės Aldonos Minkevičienės rašinys „Vaškapintėlė, vijūnas, jūrinis erelis... – visi jie turi teisę mus bausti!“, pajutome tarsi ekologinį sąjūdį: žmonės skambino ir dėkojo už gerą dėmesį krašto miškams, už norą išsaugoti juos švarius, už skiepijamą tikėjimą, kad žmonių sąžinė gyva, ji gali išgelbėti gamtą.
Žurnalisčių Dalios Zibolienės ir Linos dūdaitės rašiniai, iliustruoti „Gimtojo...“ skaitytojų apklausomis, vėl leido įsitikinti, jog žmonės neabejingi didėjančiai miškų taršos problemai.
Jaudulio ir tikrumo pripildė sielą žurnalistės Redos Milaknienėsinterviu su rašytoja Vanda Juknaite, mūsų kraštiete, mylima ir noriai skaitoma visos Lietuvos. „Gal rokiškėnai jautresni gamtai nei kitų rajonų žmonės?“ – klausė interviu autorė rašytojos. O ji atsakė: „Juk prisimenate Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ sakinį: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“. Jautrumas gamtai yra būdingas mūsų visų prigimtinės kultūros bruožas.“
Tad projeko rengėjai ir svarstom: ko mums mindyti savąją prigimtį, ko teršti miškus, juos niekinti?
Jie tiki laisve
Lietuvos liaudies kultūros centro surengtame konkurse „Tikime laisve“ nominacijoje „Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui“ į antrąjį etapą pateko Kavoliškio kaimo bendruomenė. Bajorų kaimo bendruomenė įvertinta ir į antrąjį etapą pateko nominacijoje „Už kūrybiškumo ugdymą, kultūros tradicijų saugojimą ir sklaidą“.
Antrame etape – 30 bendruomenių ir sanglaudų, tikinčių laisve. Šis tikėjimas įvertintas apdovanojimais, tačiau ne dėl jų mes norime tikėti savosios šalies laisve.
