Viešojoje erdvėje netyla siūlymai privatizuoti valstybinius miškus. Kaip argumentas pateikiama tezė, neva miško ruoša – ūkinė veikla, ir valstybei ja nederėtų užsiimti. Be to, tik privačiose rankose esanti ekonomika veikia gerai. Štai Laisvosios rinkos institutas siūlo privatizuoti ūkinės paskirties miškus, kurie sudaro beveik 72 proc. visų miškų, o valstybei palikti tik ekonominės naudos neduodančius saugomų teritorijų, draustinių, rezervatų miškus ir gamtos paminklus. Ar tikrai tokiomis „reformomis“ siekima ekonominės naudos valstybei?

Rokiškio rajone žaliuoja per 53,5 tūkst. ha miškų. Iš jų – 21,4 tūkst. ha yra valstybiniai. Juos patikėjimo teise valdo ir kompleksinę miškų ūkio veiklą vykdo viena iš 42-jų šalies miškų urėdijų – valstybės įmonė Rokiškio miškų urėdija. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis 2001 m. sausio 1 d. būklei, privatūs miškai rajone užima 24155,1 ha plotą, kas sudaro 45,8 proc. visų rajono miškų. Jie susiskirstę į 7765 privačias valdas, kurių vidutinis plotas – 3,1 ha. Daug miško sklypų yra valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise arba vienas savininkas valdo kelias miško valdas, todėl, kiek savininkų realiai valdo šiuos privačius miškus tiksliai atsakyti beveik neįmanoma. Daugelis miško savininkų gyvena toli nuo savo valdų, neretai turi menką miškininkavimo patirtį. Tuo sumaniai naudojasi miško vertelkos-tarpininkai, įvairūs miško savininkų pseudokooperatyvai, sugebantys mišką su žeme ar medieną iš tikrųjų savininkų nupirki gerokai pigiau (kartais – net kelis kartus pigiau). Juk patklus savininkas – ne įmonė, kam jam sutartys, sąskaitos? Juolab, kai pinigai mokami iš karto...

Ar miško savininkas skaičiuoja svo ūkinės veiklos ekonominį efektą? Šį klausimą š.m. gegužės 16 d. savo laidoje „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ kėlė ir žurnalistas A.Čekuolis. miškas – ne morkų lysvė ir ne javų laukas, kur derlius imamas kasmet. Miškus augina ne žmonės, o žmonių kartos. Pavyzdžiui, eglynai brandos amžių pasiekia tik po 70-80 metų, pušynai – po 100-110 metų, o ąžuolyną net po 140 metų kirsti gaila. Kiek triūso, pastangų ir kapitalo reikia įdėti, kol jis tą brandą pasiekia! Juk geras ir našus miškas pats savaime neauga. Pasodintus medelius ko ne kasmet, kol šie „pabėga“ nuo juos stelbiančios augmenijos, reikia ravėti, auklėti, ugdyti. Vėliau – retinti, iškertant ligotus, pažeistus, kreivus medžius, kad brandos amžiuje nukirtus medį būtų galima iš jo išpjauti kuo tiesesnę lentą ar dailią trobą suręsti. Šie priežiūros darbai pelno neduoda. Na nebent tiek, kad retindamas trisdešimtmetį ar vyresnį mišką savininkas malkomis gali apsirūpinti. Kokie gali būti ekonominiai skaičiavimai, kai senelio ar prosenelio investicijų dividendus ima anūkai?

Norint „sudėlioti į lentynėles“ sisas miško auginimo darbų sekos pajamingumą, reikia viename ūkiniame vienete turėti visą seką tokių medynų – nuo jaunuolyno iki brandaus, nuo sauso pušyno iki šlapio juodalksnyno bei pradinį kapitalą ir tvirtą siekį auginti našų mišką ateities kartoms. Pelnas, gautas iškirtus brandų mišką turi ir grįžti atgal į jį ar į miško pramonę, o ne maitinti ar būti pradiniu kapitalu kitiems verslams.

Šių metų gegužės 27 d. Biržų rajone Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Miškų kontrolės skyriaus organizuoto seminaro „Miško želdinių ir žėlinių priežiūros ir apsaugos kontrolė privačiuose miškuose“ metu buvo demontruojami būdingi objektai, kuriuose vietoj prieš penkis-šešis metus plynai nukirstų brandžių eglynų, beržynų šiandien žaliuoja baltalksnynai ir drebulynai. Miško savininkas, kurio plynoje biržėje Dievulis prisėjo berželių – jau laikomas pažangiu. Tūlas savininkas, gindamasis nuo jo valdą kontroliuojančių aplinkosaugos pareigūnų, kad netektų mokėti baudų už laiku neatkurtą mišką (pagal miškų įstatymą, miškas privalo būti atkurtas per 3 metus), apsidrausdamas kirtavietę dažniausiai apsodina eglaitėmis. Tačiau tuo viskas ir baigiasi. Dažniausiai savininkui jomis rūpintis nebekyla ranka. Ir visai nesvarbu, kad pasodintas eglaites bebaigiančios užgožti sparčiai želiančios briedžių nulaupytais kamienais drebulaitės, jau dabar pažeistos puvinio.

Argumentas labai paprastas – miško savininkui neapsimoka! Jam, nukirtusiam senelio ar perpirktą brandų mišką, nugriebusiam tik „dividendus“ – neapsimoka! Neapsimoka, nes net žemės mokesčio už miško žemę mokėti nereikia? Kur gi čia tas taip garsiai eskaluojamas privataus verslo ekonominis pranašumas? Gal medienos pardavimo sandoriai nerentabilūs? O gal gamybos kaštai pernelyg dideli? O gal?.. Juk miško savininkas neprivalo vykdyti valstybės politimos ir rūpintis, kad šalyje nemažėtų pušynų, eglynų ar ąžuolynų. Miškų atkūrimo nuostatai, pagal kuriuos pareigūnai vertina ir sprendžia apie miško atkūrimo būklę, privatiems miškams, skirtingai nei valstybiniams, suteikia nepalyginamai daugiau laisvių. Čia medžių rūšių kaita visai nesvarbi, kaip ir buvusio medyno našumas paliekant iškirstą mišką želti pačiam. Pasirodo, miško savininkui prieš biržės kirtimą patvirtintas miško atkūrimo projektas nėra privalomas. Tai valstybinių miškų miškininkų išmislas. Jį savininkas gali keisti, kaip tik tinkamas, svarbu tik kad želiančios medžių rūšys atitiktų augavietės sąlygas. Pavyzdžiui, pelkėj nebūtų atkuriamas eglynas ar baltalksnynai nesiželdytų vietos buvusio pušyno. Ar po pusšimčio metų nebus gėda giedoti „Žemėj Lietuvos Ąžuolai žaliuos“, kai aplinkui dangų rems sukriošę drebulynai net degtukų pramonei netinką. Na, nebent biokurui...

Neteks, jeigu ir toliau valstybei užteks pilietinės valios savo nuosavybėje išlaikyti bent šiuo metu turimus valstybinius miškus. Per paskutinįjį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį valstybiniame miškų sektoriuje reformų būta įvairių. Tačiau niekada nebuvo palaikyta bejėgiška idėja – išparceliuoti, nes nebežinome, kaip valdyti. Priešingai, pgrindinis dėmesys skirtas miškų ūkio valdymui efektyvinti. Net kelis kartus keitėsi miškų urėdijų pavaldumas: nuo savarankiškos Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos iki dabartinės Aplinkos ministerijos, politinį-strateginį šio sektoriaus valdymą pavedant Miškų ūkio departamentui, o ūkinį – Generalinei miškų urėdijai. Išlaikytas miškų valdymo kompleksiškumas, atsilaikyta medienos perdirbėjų interesams perimti iš miškų urėdijų medienos ruošą, miškų auginimą paliekant miškų urėdijoms, darbus finansuojant iš valstybės biudžeto. Ir taip šiandien kiauro valstybės biudžeto.

Šisndien miškų urėdijos valstybės kišenėje „nesėdi“. Pernai vykusiame Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA), vienijančios daugiau nei 5000 aktyvių narių-miško savininkų, 13 miško savininkų kooperatyvų ir įmonių, ataskaitiniame susirinkime buvo tvirtinama, kad valstybė privačius miškus paliko likimo valiai. LMSA vadovai vis dažniau varsto valdžios įstaigų duris, prašydami valstybės biudžeto lėšų privačių miškų tvarkymui ir priežiūrai. Miškų urėdijos, net ir vykdydamos ilgalaikę, ir šiandien ne visada pelningą, valstybinę miškų politiką, dirba pelningai ir moka mokesčius į valstybės biudžetą.

Štai Rokiškio miškų urėdija vidutiniškai kasmet įvairių mokesčių pavidalu valstybės biudžetą papildo dviem milijonais litų. Miško ruošos darbus ėmus organizuoti rangos pagrindu, urėdijos dirbančiųjų skaičius sumažėjo iki šimto. Tačiau urėdijos miškuose nuolat dirbančiose vidutiniškai dvidešimtyje miško ruošos įmonių įdarbintas ne vienas šimtas darbininkų.

Nors nemaža dalis rajono gyventojų malkomis apsirūpina iš nuosavų miškų, aprūpindama vietos gyventojus kuru, Rokiškio miškų urėdija kasmet tenkina apie pusantro tūkstančio gyventojų poreikius. Kita dalis gyventojų, turinčių laiko ir sveikatos, kasmet gaminasi malkas patys, pirkdami malkinę medieną nenukirstu mišku (apie 1,3 tūkst. m³ medienos). Lietuvos ir užsienio medienos perdirbėjams kasmet parduodama virš pusė šimto tūkstančių kubinių metrų medienos popieriui, baldams, fanerai ir kitai produkcijai gaminti.

Modernizuotas miškų urėdijos medelynas augina sodmenis ne tik urėdijos valdomų valstybinių miškų atkūrimui ir naujų miškų veisimui žemės ūkiui vystyti nepalankiose žemėse. Miško ir dekoratyviniais sodmenimis aprūpina ne tik rajono gyventojus ir miško savininkus, bet ir kitas miškų urėdijas. Štai 2009 metais beveik pusantro šimto miško savininkų ir įmonių parduota virš 700 tūkstančių vnt. eglės, pušies, beržo, juodalksnio medelių miškui sodinti, 15  tūkstančių vnt. dekoratyvinių medelių papuošė privačias sodybas, įstaigų teritorijas.

Siekdama ugdyti atsakingą ir gamtą mylinčią jaunąją kartą, Rokiškio miškų urėdija globoja penkis Jaunųjų miško bičiulių būrelius, vienijančius per 150 vaikų, bei palaiko glaudžius ryšius su daugeliu rajono švietimo įstaigų. Miškininkai čia talkina organizuojant įvairius renginius gamtos tematika, dalyvauja pokalbių popietėse. Jau tapo tradicija pavasarį su visuomene rengti miško sodinimo šventes, miškų, pakelių ir poilsio aikštelių miškuose švarinimo talkas.

O atsikvėpti po darbų Rokiškio miškų urėdijos miškininkai kviečia pailsėti valstybiniuose miškuose įrengtuose per 40 rekreacinių objektų. Tai pažintiniai ir rekreaciniai takai, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės, stovyklavietės, atokvėpio vietos. Bene gausiausiai gyventojų lankoma Miliūnų poilsiavietė, kurioje yra specialiai įrengtas prie tvenkinio vedantis takas neįgaliesiems. Ši poilsiavietė prieš trejetą metų vykusiame rekreacinių objektų konkurse buvo įvertinta trečiąja vieta šalyje poilsiaviečių kategorijoje. Mėgstamos žmonių ir poilsiavietės įrengtos Kamajų šilo, Kazliškio šilelio, Dusetų girios miškuose, ne tik moksleivių lankomas ir Vosynos mokomasis-pažintinis takas. Pernai Sartų regioninio parko direkcijos ir miškų urėdijos jėgomis šis takas atnaujintas: pakeisti informaciniai stendai, suremontuoti tilteliai, apžvalgos aikštelės.

„Privačių miško savininkų mes nelaikome konkurentais, - sako Rokiškio miškų urėdijos miškų urėdas Rimantas Kapušinskas. – Kasmet organizuojame privačių miško savininkų mokymo kursus, siūlome pagalbą atliekant miško ūkinius darbus. Kiekvienam norinčiam individualios konsultacijos, durys atviros ir girininkijose (kad nereikėtų iš atokesnių vietovių belstis į rajono centrą), ir urėdijos administracijoje. Net paskirtas konsultavimo laikas. Palaikome gana glaudžius ryšius su privačių miškų priežiūrą vykdančiais aplikosaugininkais, todėl pasitaikančias sudėtingesnes privačių miškų savininkų problemas sprendžiame kartu. Su tikraisiais, sąžiningais miško savininkais jokių bėdų kol kas neturėjome. O štai su įvairuas plauko perpardavinėtojais, kurių krizės pradžioje buvo gerokai padaugėję, susitvarko pats gyvenimas. Štai 2008 metų pradžioje rajone ėmusi klestėti šešėlinė „malkų rinka“ baigėsi tuo, kad šiems vertelgoms apgavus vieną kitą patiklų gyventoją, pagyvėjo prekyba malkine mediena miškų urėdijoje (apie tai rašėme http://www.rokmu.lt/index.php?cid=785 ).“ – toliau dėstė miškų urėdas.